Apie mus » "Blagodat" dvaro Vyžuonėlėse istorija

Vyžuonėlių dvaras įkurtas XIX a., atkirtus nuo Vyžuonų dvaro grafo Edvardo Čapskio žemės. Jis yra kelio Utena - Vyžuonos dešinėje pusėje (Utenos r., Vyžuonų sen., Vyžuonėlių k.). Vyžuonėlėse buvęs palivarkas, kurį XVIII a. valdė P. Praniauskas.

Be to, 1789 m. Vyžuonėles valdė kunigas Druckis-Liubeckis, prieš kurį valstiečiai maištavę.

 

Vyžuonų dvaro savininkas Edvardas Čapskis 1863 m. sukilime nedalyvavo, tačiau vis tiek nukentėjo, atsitiktinai patekęs į Vyžuonų kaimo policininko korimo egzekuciją. To užteko: 1863 m. birželio 9 d. grafas E.Čapskis buvo suimtas ir nuteistas mirti. „Nusikaltėlio“ ginti puolė visa įtakinga Čapskių giminė. Kad mirties bausmė jam būtų pakeista į katorgą, daug padėjo tuometinis Vitebsko gubernatorius, „Sevastopolio didvyris“ Vladimiras Veriovkinas, kuriam už gyvybės išgelbėjimą Edvardas Čapskis užrašė Vyžuonėlių dvarą, Medinių ir Maželiškių palivarkus, Skaistašilio mišką ir Lukno ežerą. 1879 m. perleido generolui Vladimirui Veriovkinui, pasižymėjusiam Rusijos – Turkijos kare, vėliau paskirtam Tulos, Vitebsko, Vilniaus, Peterburgo Petropavlovsko tvirtovės komendantu.

 

Vladimiras Veriovkinas Vyžuonėlių pavadinimą pakeitė į „Blagodat” („Palaima“) vardą. Jis valdė 1982 dešimtines žemės, iš jų – 642 dešimtines miško. Dvaro įkūrėjų atminimą liudija granito obeliskas prie senojo kelio su iškaltu kryžiumi, ikona (neišlikusi) ir trimis datomis - 1879 (dvaro įsigijimo metai), 1885 ir 1896 (dvaro įkūrėjų - Elizavetos Dragan-Veriovkinos ir Vladimiro Veriovkino mirties metai). Tarpukariu paminklo nišoje buvusi Marijos Mergelės skulptūrėlė.

 

Vėliau dvaras atiteko jo sūnui Piotrui Veriovkinui, Kauno (1904–1911) bei Vilniaus (1912–1915) gubernatoriui, caro Nikolajaus II karo tarnybos draugui. Nuo tada dvare apsigyveno laisvės, naujovių troškimo idėjos. Visas kasdieninis ir nekasdieninis judėjimas dvare tarsi priminė garsaus rusų rašytojo Antono Čechovo dramų XIX a. pab.–XX a. pr. rusų dvarų gyvenimą: nuolatinės kalbos ir diskusijos, arbatos gėrimas, svečių gausa, nemažas savų ir giminaičių vaikų būrys, nuolat besipainiojantis po kojomis.

Kai iš Kauno ar Vilniaus jis atvykdavo į savo dvarą, Utenoje buvo iškilmingai sutinkamas. Iš karietos išlipdavo aukštasis pareigūnas, pasipuošęs paauksuotais antpečiais, apsijuosęs puošniu diržu. Valdininkai šaukdavo „ura“, o kai kurie gyventojai puldavo prašyti sumažinti mokesčius, dovanoti bausmes ar kitus jų reikalus kreipti palankia linkme. P. Veriovkinas nebuvo žmonėms blogas, dažnai jų prašymus patenkindavo, patardavo, suteikdavo lengvatų. Jis padėdavo ir lietuvių atgimimo veikėjams, net 1905 m. revoliucinio sąjūdžio metu nebuvo toks griežtas, kaip reikalavo valdžios direktyvos. Susikūrus nepriklausomai Lietuvos respublikai, P. Veriovkinas kurį laiką tarnavo Vidaus reikalų ministerijoje patarėju.

Susikūrus nepriklausomai Lietuvai, buvo jai lojalus: įsijungė į jos  valstybines struktūras, tarnavo  Užsienio reikalų ministerijoje. Lietuvos nepriklausomybės laikais, po žemės reformos Piotras Veriovkinas valdė jam paliktą apkarpytą 80 ha žemę. Jam priklausė ir Ažugirių miškas. Jis gerai ūkininkavo, laikė daug galvijų, pieną pristatinėjo į Utenos pieninę prie kurios statymo buvo prisidėjęs. Jis buvo parėmęs ir cerkvės Utenos centre statybą. Piotro ir jo žmonos Sofijos pastangomis XX a. per. Utenoje buvo įkurta ligoninė, mokykla.

 

Vyžuonėlių dvare gyveno ir Piotro sesuo Mariana Veriovkina (1860–1938). Būdama aštuoniolikos Mariana „Blagodat“ dvare pradėjo tapyti. Būtent čia, prasidėjo jos, kaip dailininkės kelias. Jai specialiai buvo pastatyta ateljė, kad turėtų kur tapyti (išlikusi iki šių dienų). Čia ji tapydavo, priiminėdavo svečius, garsius dailininkus, kurie į Vyžuonėles vyko per Utenos pašto stotį. Nuo 1880 m. Mariana Veriovkina mokėsi pas žymų rusų tapytoją, Sankt Peterburgo dailės akademijos profesorių Ilją Repiną. 1893 m. spalio 15-17 d. Marianos pakviestas, vykdamas į Vakarų Europą, pakeliui iš Daugpilio geležinkelio stoties per Uteną Ilja Repinas užsuko į Vyžuonėles.

Dvarininkaitė Mariana Veriovkina baldus apie 1880 metus į dvarą parsigabeno iš Rusijos. Vyravo tamsios koloristikos beržiniai baldai. Kolekcionavo pavienes kėdes ir krėslus. Mėgo baldus, kurie puošti veidrodžiais.

 

1879 m. prie Vyžuonos upelio pradėta statyba, suręsti dvaro pastatai: gyvenamasis namas  (vadintas ,,didžiuoju namu"), dailininkės ateljė (vadintas ,,mažuoju namu"), karietinė, tvartas, arklidė, kluonai, kumetynas, ledainė. Visi pastatai buvo mediniai, kaip ir gyvenamasis namas, kurį buvo planuojama ilgainiui pakeisti mūriniu; supirktos medžiagos jo statybai. Tačiau XX a. pradžioje sudegus ūkiniams pastatams, gyvenamajam namui skirtos plytos buvo panaudotos dviaukščio tvarto (I aukšte laikomi gyvuliai, II – gyveno ūkio darbininkai) bei arklidės statybai. Taigi dvaro rūmai taip ir liko mediniai, pastatyti rusų nacionaliniu („usadba") stiliumi,  kuris atspindi XIX a. pab. vasaros rezidencijų Rusijoje skonį. Vyžuonėlių dvaro gyvenamieji namai gausiai puošti drožtine liaudiška ornamentika. Šie pastatai išliko iki šių dienų, išliko ir unikalus dvaro ansamblio pastatas - atelje, statyta specialiai Marianai tapyti. Namus supo parkas ir didelis sodas, netoli miške tyvuliavo ežerėlis, prie kurio mėgo eiti pasivaikščioti M. Veriovkina.

 

Dvare buvo sukaupta didelė biblioteka ir Veriovkinų archyvas, buvo taikomosios dailės kūrinių, paveikslų. Čia buvo nazarėno Carlo Timoleono Neffo darbo Marianos motinos „Elisabet Daragan Veriovkinos portretas". Dailininkės motina mokėsi pas šį dailininką ir pati tapė: dvare buvo jos aliejiniai paveikslai „Kristus ir Magdalena", „Kristus bažnyčioje", akvarelė ,,Verpėja". Dvare būta Vilje de la Done akvarelės „Italų kaimas", Iljos Repino darbų, ovalinių Aleksejaus Javlenskio natiurmortų, kitų dailininkų paveikslų. Svetainėje kabėjo didelio formato Antano Žmuidzinavičiaus „Raitelis" (Vytis) - paveikslas, dovanotas lietuvių bendruomenės Kauno gubernatoriui Petrui Veriovknui išvykstant dirbti į Vilnių.

Nemažai būta ir pačios Marianos Veriovkinos kūrinių, tiesa, dalis jų 1938 m. buvo išsiųsti į pomirtinę dailininkės parodą Šveicarijoje. 1941 m. surašinėdama kultūros ir meno vertybes Vyžuonėlių dvare Halina Kairiūkštytė-Jacinienė rado septynias dailininkės drobes, tarp jų būta trejeto „Senių" portretų-studijų, „Paryžiaus skvero", „Muzikanto" ir kitų. Veriovkinams traukiantis į Vakarus, jie galėjo paimti tik menką dalį savo paveikslų, o ir tie pasimetė karo suirutėje. Vyžuonėliuose likę kūriniai, užėjus sovietams, buvo išmėtyti, išplėšti iš rėmų, sunaikinti, nors negalima paneigti galimybės, kad šios dailininkės darbų dar ir šiandien tebėra Lietuvoje.

Dvare buvo Vladimiro pastatytas paminklas arkliui – išgelbėtojui. Tai akmuo, kurį vėliau įmūrijo į pamatus netolimas kaimynas. Kol kas dvaro sodybą galima apžiūrėti tik iš išorės.

 

Vyžuonėlių parkas - tai seno Vyžuonėlių dvaro parko likučiai. Bendras parko plotas – 13,7 ha, iš kurių 3,8 ha apaugę medžiais. Užregistruota 43 medžių ir krūmų rūšys. 21 iš jų – introdukuota. 1958 m. parkas paskelbtas gamtos paminklu.

 

Dvaras Piotrui Veriovkinui priklausė iki 1940-ųjų.

 

Literatūra:
Vyžuonos kraštas ir žmonės. Algirdas Vyžintas, UAB „Utenos Indra“, 2006
Utenos krašto enciklopedija. Sudarytojas ir spec. redaktorius Gediminas Isokas, Vilnius, 2001.
Ekspresionizmo raitelė Mariana Veriovkina. Dr. Laima Laučkaitė – Surgailienė, Kultūros, filosofijos ir meno institutas, Vilnius 2007.